Tikriausiai pasitaiko situacijų, kuomet susimąstome – vaikas manęs neklauso: nedaro to, ką esame sutarę; laužo susitarimus; kelia isterijas. Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka mokytoja Liutaura Alkimavičiūtė pastebi, kad tokios situacijos dažniausiai kyla visai ne dėl vaikų, o dėl tėvų elgesio ypatumų. Tad, norint, kad tėvystė keltų pozityvias emocijas, visų pirma, tėvams svarbu pakeisti ir savo požiūrį. „Atminkime svarbią taisyklę: vaikai stebi suaugusiųjų elgesį ir iš jų mokosi!“, – pastebi Liutaura ir pristato savo bei mokslininkų įžvalgas apie pozityvų vaikų auklėjimą.

L. Alkimavičiūtė pateikia keletą gerai visiems žinomų scenarijų ir kaip jų metu turėtume elgtis mes, tėveliai:

Pirmasis pavyzdys. Apsilankymas prekybos centre

Auginant ikimokyklinio amžiaus vaiką apsilankymas prekybos centre dažnai tampa dideliu išbandymu tiek tėveliams, tiek ir vaikui. Mažasis bėgioja, nori paliesti ir paimti viską, ką mato lentynose. Tėveliai atsisako pirkti tai, kas nebuvo planuota, ko pasekoje vaikas ima verkti.

Kokios gali būti tokio vaiko elgesio priežastys? L. Alkimavičiūtė pastebi, kad vaiko nervų sistema atsidūrus aplinkoje, kurioje itin daug dirgiklių (spalvos, garsai, šviesos ir kt.) yra perkraunama, jis nebežino, kaip atsikratyti įtampos. Į tokį vaiko elgesį nepatariama atsakyti tokiu pačiu pykčio priepuoliu. Vaikas dar nevaldo savo emocijų ir nesuvokia, kas su juo vyksta.

Psichologė, daugybės knygų autorė Isabelle Filliozat isterijos apimtą vaiką pataria apkabinti. Tvirtas apkabinimas leis jūsų vaikui pasijusti saugiam ir mylimam, nes būtent meilaus fizinio kontakto metu išsiskiria oksitocinas – vienas iš laimės hormonų. Isabelle Filliozat taip pat pataria duoti savo vaikui užduotį, kuri atitiktų jo gebėjimus. Pavyzdžiui, esant parduotuvės vaisių skyriuje, galima paprašyti mažojo į pirkinių krepšį įdėti kelis raudonus obuolius. Tokiu metu dirbs kaktinė bei asociacinės smegenų zonos. Prisiminkite, kai smegenys neturi darbo, jos pačios jo susiranda.

Antrasis pavyzdys. „Ne ne ne“ arba „STOP“ galia

L. Alkimavičiūtė siūlo prisiminti atvejį, kai paskutinį kartą savo mažyliui buvo sakyta „Ne“. „Galbūt jis bandė pasiekti besikraunantį mobilųjį telefoną ar kapstė gėlės vazoną? Žodis „Ne“ jūsų vienerių, dvejų ar trejų metų vaikui nedaug tereiškia. Ypač, jei „Ne“ sakomas besišypsant ir švelniu tonu, nes tai leidžia suprasti, jog nieko blogo nevyksta. Kitas kraštutinumas, kurio geriau vengti, tai „Ne“ sušukimas stipriu, griežtu tonu. Tokiu atveju vaikas patiria baimę, jaučiasi blogas, tačiau vis tiek nesuvokia, kodėl jūs piktai žvelgiate, juk jis tik kapsto žemę, kuri tokia šalta, puri ir maloni liesti, – atkreipia dėmesį L. Alkimavičiūtė.

Dažnai katojant žodį „Ne“, ilgainiui vaikas ima jo nebegirdėti. Tad kaip sustapdyti vaiką nuo netinkamo elgesio? L. Alkimavičiūtė, remdamasi psichologės I. Filliozat įžvalgomis, siūlo išmokti tėveliams sakyti „STOP“. I. Filliozat pastebi, jog sakant „STOP“, akys išsiplečia, tonas yra liepiamasis, o ne kaltinamasis. Sustabdžius vaiką, vaiko galima paprašyti trumpai keliais žodžiais paaiškinti, kodėl nevalia taip elgtis. Taip pat galima parodyti alternatyvą, kaip vaikas gali elgtis. Pavyzdžiui, ne tampyti katiną už uodegos, o švelniai jį paglostyti. Juk ir vaikui nepatiktų, jei jį kas nors tampytų už plaukų, jam skaudėtų.

„Vaikas tyrinėja jį supantį pasaulį, stengiasi patenkinti savo poreikius bei išbandyti jėgas, todėl visiškai natūralus jo noras viską pačiam paliesti, paimti, numesti“, – atkreipia dėmesį L. Alkimavičiūtė.

Trečiasis pavyzdys. Vaiko priešgyniavimas ir tėvų įsakinėjimai

Dvejų metų vaikai ima priešintis tėvų nurodymams, nes pradeda suprasti, jog jie yra asmenybės ir gali priimti sprendimus. Pavyzdžiui, ruošiantis į mokyklą tėveliai mato, jog lauke lyja, šalta, ir prašo vaiko apsiauti tinkamą tokiam orui avalynę. Pasitaiko atvejų, kuomet vaikas ne iš karto sutinka rengtis vieną ar kitą drabužį, tad tėvai neretai pakelia toną. Kodėl kyla tokio tipo konfliktai? Psichologės I. Filliozat teigimu vaikas bijo, jog nepaliekant jam pasirinkimo laisvės, yra naikinamas jo savasis „Aš“.

L. Alkimavičiūtė atkreipia dėmesį, kad mažajam paklusus įsakymui apsiauti lietaus avalynę, vaiko smegenų kaktinė sritis nedirbs. Pageidaujant, kad vaikas nustotų „ožiuotis“, svarbu leisti jo smegenims dirbti, priimti sprendimus. Tokioje situacijoje vaiką galima mokyti asociacijų – kai lyja, dedamės guminius batus, kai sausa, sportinius batelius. Galima paprašyti vaiko atidaryti duris, patikrinti orą ir užduoti keletą klausimų: Šalta? Lyja? Sausa? Ne? Taigi, ką dedamės, kai šlapia? Teisingo pasirinkimo atveju svarbu pagirti vaiką, atkreipti dėmesį į tai, koks jis protingas ir kaip puikiai geba spręsti PATS!

Daktaro, mokslininko, knygų autoriaus John J. Medina teigimu, tėvų atsakas į vaiko elgesį bei emocijas yra vienas svarbiausių veiksnių, parodančių, koks vaikas bus užaugęs. „Tad auginant vaiką nukreipkime vaiką teisinga kryptimi vengiant įsakinėjimo ir paliekant apsiprendimo teisę“, – atkreipia dėmesį L. Alkimavičiūtė.

Literatūra:

Knyga „Viską išbandžiau. Priešgyniavimas, ašaros ir įniršio priepuoliai. Kaip ramiai išlaukti 1-5 metų laikotarpį“, Isabelle Filliozat, 2017.

Knyga „Kaip vystosi kūdikio smegenys: ko reikia mažyliui nuo 0 iki 5 metų, kad užaugtų laimingas ir protingas“, John J. Medina, 2020.