Vaiko kantrybės iššūkis: kaip nesugadinti švenčių?

Šventiniu laikotarpiu, o šiais metais ir pasaulinės pandemijos akivaizdoje, kuomet laikas leidžiamas namuose ir didžioji dalis dienos praleidžiama kartu su visa šeima, mažamečių tėvai susiduria su kantrybės išbandymu.

Situacijos, kuomet vaikas nenori rengtis, šukuotis, valgyti prie stalo, eiti miegoti, mušasi ar supyksta, nes reikia dalintis žaislais, puikiai pažįstamos? Atvejų, kai reikia tartis su vaikais ar juos drausminti išties yra labai daug. „Tam, kad vaikas klausytų, ką jūs sakote, prieš brėžiant ribas reikia padėti vaikui nusiraminti, atspindint vaiko jausmus, rodant supratimą verbaliniu ir neverbaliniu būdu.“ – pataria Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka psichologė Agnė Gurkšnė.

Agnės teigimu, tuo metu reikėtų kalbėti tvirtu, bet ne piktu balsu. Pritūpti, kad akys būtų vaiko akių lygyje. Jei pastebima, kad vaikas klauso, tada galima brėžti ribas ar vaiką mokinti, tačiau kalbėti kuo mažiau. „Pavyzdžiui, vaikas supyksta ir jums trenkia, kai prašo kartu pažaisti, tačiau jūs sakote, kad šiuo metu negalite. Tokiu atveju, galima sakyti: „Matau, kad tu pyksti. Palaukti kartais būna labai sunku. Kai muši, skauda. Prašau elgtis švelniai su manimi“, – sako psichologė. Tačiau, pastebėjus, kad vaikas neklauso pokalbį geriau perkelti vėlesniam laikui, kai jis bus ramus.

A.Gurkšnės teigimu, galima rasti daug aktualios literatūros, kurioje siūlomi ir praktiniai ribų formavimo būdai. Pavyzdžiui žymūs psichologai Daniel J. Siegel ir Tina Payne Bryson knygoje “Auklėjimas be dramų” (2015) akcentuoja, jog brėžiant ribas gali būti naudinga:

  • Neiginį paversti teiginiu su sąlyga. „Taip, galėsi pažiūrėti dar vieną filmuką, tačiau rytoj.“
  • Jei vaikas tam pajėgus, į auklėjimo procesą įtraukti ir jį. „Kaip tu manai, kaip sesė jaučiasi, kai tu nesidalini savo žaislais?“
  • Aptarti įvykį, nepamokslauti.
  • Kūrybiškai ieškoti išeities. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti iš parko namo, galime pradėti eiti labai dideliais žingsniais ar pasišokinėdami, einant slėptis už medžių žaidžiant slėpynių.
  • Sukurti namuose ramybės zoną su žaislais, knygomis ar mylimiausiais pliušiniais gyvunėliais, kur vaikas eina nusiraminti. Tai vieta, kur vaikas galėtų neutralizuoti emocinę perkrovą. Būtinai leisti vaikui prisidėti kuriant šią erdvę.

„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas elgiasi nepriimtinai ir norite jį drausminti, iškelkite sau tris klausimus: Ko vaikui trūksta, kad jis taip elgiasi, ką aš darau ne taip? Kaip noriu, kad vaikas elgtųsi ir, ar tie lūkesčiai realūs? Kaip galiu pašalinti tikrąsias elgesio priežastis, ramiai išmokyti vaiką tinkamo elgesio būdų ar ką galiu padaryti, kad mano prašymas būtų išpildytas?“ – pataria A. Gurkšnė.

Pagal D. J. Siegel ir T. P. Bryson (2015), kartais vaikai nenori, o kartais negali kitaip elgtis. Gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis gali kisti nuo aplinkybių ir konkrečios situacijos. Jei vaikas naktį neišsimiegojo ir ryte yra dirglus, atsisako rengtis ir praustis, jis kitaip elgtis negali. Tokiose situacijose reikėtų vaiką suprasti ir užjausti. Stengtis ryto procesą paversti žaidimu, kiek tai įmanoma.

Analizuodama psichologų įžvalgas, A. Gurkšnė pastebi bendrą psichologų nuostatą, kad esant netinkamoms aplinkybėms, vaiko drausiminimą geriau nukelti vėlesniam laikui. Tokia pozicija dalinasi ir Jūratė Bortkevičienė savo knygoje „Atsakinga tėvystė“ (2017). Jos teigimu, vaiko drausminimą derėtų nukelti vėlesniam laikui jei vaikas blogai jaučiasi ar serga, jei vaiko pastangos yra nuoširdžios, bet jam prastai sekasi, kai tėveliai yra blogos nuotaikos.

“Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas pasielgia netinkamai, o jūs jautriai ir supratingai sureaguojate, bet nubrėžiate ribas, jūsų vaiko smegenys lavėja, yra kuriami nauji elgesio scenarijai. Taip, kaip vaikai ne per dieną išmoksta skaityti, taip ir naujiems elgesio scenarijams atsirasti prireikia laiko ir daug kantrybės.” – pastebi A. Gurkšnė. Net tada, kai į pykčio priepolius, nepasitenkinimą ir neklausymą reaguojame ramiai, racionaliai, gali būti, kad vaikas savo elgesio nepakeis. Tačiau net tokiose, iš pirmo žvilgsnio beviltiškose situacijose, vaiko atmintyje išlieka tėvų reakcija. Taip vaikas per pavyzdį mokosi valdyti savo emocijas.